Rezidentūra Vokietijoje: ,,Daugiau atsakomybės nei Lietuvoje"

2016-05-13

Lietuvoje krimsti medicinos mokslus nelengva, tačiau dar sunkiau visa tai, ko išmokai čia, pritaikyti Vokietijoje. Julija įrodė, kad turint tikslų, nebaisu ir įmanoma viskas, todėl pasirinko rezidentūrą atlikti ne Lietuvoje.  Apie tai, kaip jai sekasi prisijaukinti Vokietiją, sutiko papasakoti ir mums.

Iššūkis – medicinos studijos

 

Vilnietė Julija medicinos studijas pasirinko neatsitiktinai. Mokykloje turėjo labai gerą biologijos mokytoją, kuris taip sudomino biologijos mokslu, kad mergina net išsirinko tokį profilį ir baigiamuosius egzaminus, tad rinktis specialybę galėjo tik iš gamtos, chemijos arba medicinos fakulteto. „Iš pradžių pabijojau medicinos dėl ilgo studijų laiko ir pasakojimų, kaip sunku, įstojau į ekologiją gamtos fakultete, bet po metų supratau, kad ta specialybė ne man ir kad galiausiai teks dirbti ne pagal specialybę, nes visą gyvenimą augusi mieste, neturėjau ūpo miškuose lapes skaičiuoti.“ Julija ryžosi šias studijas pakeisti į medicinos. Studijų metu ji ne tik uoliai mokėsi, bet ir išvyko į vieno mėnesio studentų praktiką saulėtoje Tenerifėje. „Važiavau per LiMSA (Lietuvos medicinos studentų asociaciją). Praktika buvo Patologijos ir histologijos srityje, todėl tai stipriai skyrėsi nuo to, ką dabar darau, nes ten su pacientais neteko susidurti, darbas buvo laboratorinis, bet patirtis buvo tikrai gera, žmonės labai malonūs, įdomu buvo susipažinti su medicinos studentais iš Ispanijos.“

 

Tolima artima Vokietija

 

Paklausta, kodėl rezidentūrą pasirinko Vokietijoje, Julija nedvejodama prasitaria, jog mokykloje pirmoji užsienio kalba buvo vokiečių, laikė šios kalbos valstybinį egzaminą, todėl nereikėjo mokytis nuo nulio, nors daugybė jos kolegų sugebėjo šią kalbą išmokti net studijų metu. Be to, Vokietijoje nereikia laikyti medicininio egzamino, užtenka tik kalbos egzamino (ES piliečiams). Anot jos, čia yra daug neužpildytų darbo vietų, todėl rasti darbą nėra taip sunku, net ir pradedančiajam užsieniečiui. „Esu dėkinga savo vokiečių mokytojai, kad mokyklos laikais daug kartų teko būti Vokietijoje su įvairiais projektais, žinojau, kad man čia patinka ir jaučiuosi gerai. Netgi atvykau į tą patį regioną dirbti, kur tie mano projektai vyko, nes man čia labai gražu ir orai kur kas saulėtesni, šiltesni.“ Mergina džiaugiasi, kad prisitaikyti nebuvo sunku, vokiečiai sudaro apie pusę jos draugų rato. Jie noriai draugauja, kviečiasi į svečius. „Ligoninėje, kurioje dirbu, su manimi yra šeši lietuviai daktarai ir viena lietuvė seselė, gretimam miestelyje dar du lietuviai daktarai. Todėl prisitaikymas dar lengvesnis, kai šalia yra ir tautiečių kolegų.“ – dalinasi įspūdžiais Julija.

 

Įspūdžiai iš Vokietijos ligoninės

 

Anot Julijos, Vokietijoje labai daug nuo pat pirmos dienos leidžiama spręsti pačiai, o tiksliau, tenka spręsti pačiai, nes su patyrusiu daktaru pasišnekama apie pacientus tik kartą į dieną ir visą likusį laiką tenka pačiai atsakinėti į seselių klausimus, keisti medikamentus, spręsti ūmią situaciją, kai pacientas dūsta, karščiuoja ar spaudimas labai aukštas. Daug šių sprendimų tiesiogiai reikšmingi paciento sveikatai, o kartais gal net ir gyvybei. „O štai Lietuvoje rezidentas yra vis dar studentas, su studento pažymėjimu, ir į jį žiūrima kaip į studentą (bent jau pirmaisiais metais). Tas sunkumas dėl atsakomybės galbūt dėl to kiek lengvesnis, bet tuo pačiu ir praktikos įgyjama mažiau. Čia vieną kartą parodo ir pats darai... Iš pradžių sunku, slegia, paskui po metų jau viską žinai, visokiausias funkcijas vienas atlikinėji.“ – lygina skirtumus Julija, bet tuoj pat pabrėžia, jog Lietuvoje jai dar neteko dirbti. Šiuo metu mergina darbuojasi Vidaus ligų srityje, nes Vokietijoje nereikia iškart pasakyti konkrečiau ko nori, galima rezidentūros eigoje nuspręsti. Iš pradžių pasirenki kryptį – terapinę ar chirurginę, su keliomis išimtimis, o tada dirbdamas jau mąstai ir matai, kur labiau traukia. „Tai vienas iš pagrindinių pliusų Vokietijoje, kadangi baigusi studijas visiškai nebuvau tikra, kokios specialybės noriu.“

 

Pasisemta patirtis

 

Julija pasakoja, jog dirbdama ligoninėje pasisėmė ir naujos patirties, kuri galėtų būti panaudota Lietuvoje, kaip, pavyzdžiui, rentgeno nuotraukų aptarimas kartu su radiologais. „Kasdien yra skiriama nuo pusvalandžio iki valandos vadinamajam „rentgeno pokalbiui“, kai aptariame mūsų pacientų rentgeno nuotraukas, kompiuterines tomografijas, magnetinį rezonansą drauge su radiologais, tokiu būdu ne tik iš pirmų lūpų išgirstame, kas gi tam pacientui, bet ir tobuliname savo radiologijos žinias, kurios savaitgalį ar naktinio budėjimo metu gali labai praversti, kai ne taip paprasta pasiekti radiologą.“

 

Julija sakosi pasiilgstanti Lietuvos, o labiausiai Vilniaus gatvelių jaukumo, šeimos ir draugų, kino teatro anglų kalba, skanaus maisto kavinėse, varškės sūrelių, savo senojo kambario, nemokamo bevielio ryšio visur. Bet kartu su draugu, kuris taip pat dirba ligoninėje, neliūdi ir Vokietijoje. Pabaigusi rezidentūros studijas tikisi sugrįžti į Lietuvą pasisėmusi naujų patirčių bei prisijaukinusi pokyčių vėją, kuris pravers dirbant ligoninėje. Galimybės visada kažkur šalia mūsų, tereikia nebijoti ištiesti ranką, jas pasiimti ir leisti į atradimų kupiną kelionę. 



Panašūs įrašai

2016 / 03 / 22
BE FIRSTY vaizdo paskaita: Karjeros planavimas: mitai ir ateities prognozės
2016 / 01 / 13
5 būdai, kuriais naudodamiesi, sėkmingi žmonės kasdien tampa vis inovatyvesni
2020 / 11 / 17
Kaip darbuotojai prisideda prie įmonės įvaizdžio kūrimo?