Pedagogo profesija: „Mes – daugiau, nei mokytojai“

2016-05-09

Nuo senų laikų pedagogo profesija buvo gerbtina ir laikoma viena iš svarbiausių, nes pedagogai ne tik moko, bet dažnai su vaikais praleidžia daugiau laiko nei jų tėvai. Taigi natūralu, kad ugdytojai turi įtaką vaikų mąstymo, vertybių bei supratimo apie gyvenimą formavimuisi. Apie šio darbo specifiką ir bendravimą su šiuolaikiniais vaikais papasakoti sutiko meile vaikams spindinti ir savo darbą kryptingai pasirinkusi Ignė Valančienė.

 

 

Savaiminė psichologo patirtis

 

„Manau, kad turiu pašaukimą, aš tai tiesiog jaučiu“, – sako Klaipėdos Prano Mašioto progimnazijos pradinių klasių mokytoja Ignė. Iš Mažeikių kilusi 25 metų mergina įgyvendino savo svajonę gyventi Klaipėdoje. Ji baigė vaikystės pedagogikos su ankstyvuoju anglų kalbos mokymu specialybę ir jau ketvirtus metus atlieka ne tik pedagogo, bet ir psichologo vaidmenį: „Visada maniau, kad mokytojas tik moko. Bet jis atlieka dalį psichologo darbo. Kai kuriems vaikams sekasi sunkiau bendrauti. Tenka spręsti tarp vaikų kilusius konfliktus arba dirbti su vaikais, turinčiais emocinių, psichologinių ar intelekto sutrikimų“. Pradinukų mokytoja priduria, kad tokiose situacijose reikia suprasti, kad kiekvienas vaikas yra individualybė ir kaskart reikia surasti kelią, kaip prie kiekvieno vaiko prieiti, kaip su juo bendrauti. Savo specialybės pasirinkimu neabejojanti ir nuo pat vaikystės būdama komunikabili, Ignė sako, kad pagrindinis jos darbo įrankis yra bendravimas, todėl neįmanoma to nedaryti, net jeigu nesinori ar esi pavargusi. Mokytoja pasakoja, kad visas problemas palieka už klasės durų: „Vaikai labai jaučia mano emocijas. Jei aš jaučiuosi negerai, jie patys tampa ramesni“. Ignė sako, kad bendravimo su vaikais ir jų problemų sprendimo būdų negali išmokyti joks universitetas, nes dažnai sprendimai atsiranda intuityviai.

 

Dinamiška rutina

 

Mokytoja savo darbą progimnazijoje vadina dinamišku, nepaisant įprastos dienos režimo, veikiausiai pažįstamo kiekvienam mokiniui: „Į mokyklą atvykstu 7:45 val., pasitinku vaikus ir ruošiuosi pirmai pamokai. 8:15 val. prasideda pamoka, po kurios keliaujame pusryčiauti. Tuomet prasideda kitos pamokos bei pertraukos. Per kelias iš jų tenka budėti koridoriuje. Po keturių pamokų keliaujame pietauti. Pamokos baigiasi tarp 13 ir 14 valandos. Mano darbas baigiasi skirtingu laiku, nes po pamokų laukia pasiruošimas kitai dienai, vaikų darbų tikrinimas, kuris gali trukti iki 14 val.“ Be to, mokytoja yra atsakinga už informacijos atnaujinimą elektroniniame dienyne, informacinių laiškų tėvams rašymą, mokinių bylų tvarkymą, tėvų susirinkimus bei įvairių mokyklos renginių organizavimą. Kartais įtemptą dienotvarkę, kai tenka rengtis pamokoms, praskaidrina jautrūs momentai su vaikais. Ignė pasakoja situaciją, kad neįmanoma pamiršti akimirkos, kai mokinys atėjęs apkabino ir pasakė, kad myli mokytoją. Tai akivaizdžiai paaiškina nuoširdaus ryšio su vaikais užmezgimo svarbą.

 

 

Meilė „technologijų” vaikams

 

Galbūt dėl to pradinukų mokytoja akcentuoja, jog nemylinčiam vaikų ir  negebančiam kontroliuoti savo emocijų žmogui būtų sunku dirbti, nes šiame darbe yra svarbi meilė vaikams, kantrybė, atsidavimas, taip pat kūrybiškumas. Šios natūraliai iš pedagogo sklindančios savybės padės savaime sukurti ryšį su vaikais, kurie šiais laikais yra laisvesni ir turintys savo nuomonę. Paklausta, kuo dabartinė vaikų karta skiriasi nuo jos kartos, Ignė šiuolaikinius vaikus vadina „technologijų vaikais“, todėl sudominti juos paprastais, „žemiškais“ dalykais nelengva. Tam galimai įtakos turi jau nuo gimimo pasiekiamos informacinės technologijos, todėl vaikai jomis naudojasi geriau, už kai kuriuos mokytojus.

 

„Geriau viską patirti savo kailiu“

 

Pedagogo darbas su mažais vaikais Ignei dar studijų metu atrodė sudėtingesni, nei iš tiesų: „Kai studijavau, atlikau nemažai praktikų mokyklose. Tuo metu pamokos vedimas buvo didžiulis stresas: bijojau kažką pamiršti, nežinojau, ką reiks atsakyti, jei vaikas užduos klausimą, į kurį nebūsiu parengusi atsakymo. Tačiau tik pradėjusi dirbti supratau, kad atsakymai savaime „ateina“, kad sukūrus ryšį su vaiku nėra sunku su juo bendrauti. Geriau viską patirti savo kailiu, nes kartais pirmas vaizdas gali išgąsdinti, o gavus daugiau patirties, supranti, kad baimė buvo nepagrįsta“. Todėl mokytoja mano, kad niekas geriau už realią darbo praktiką negali prilygti pabandymams ar patirčių sėmimuisi iš kitų.

Kaip sako pedagogė Ignė, kiekvienas žmogus turi savo vietą po saule. Tik reikia tinkamo laiko pajausti, kokia tai vieta. Kartais nežinojimas ir skubėjimas atneša nusivylimą pasirinkta specialybe.

Būsimas pedagogas šią sritį turėtų rinktis itin atsakingai, suprasdamas, kad jis negalės būti tik numatytas funkcijas atliekantis darbuotojas. Kaip sakė R. V. Emersonas, sėkmingo auklėjimo paslaptis – pagarba mokiniui. Todėl būsimam pedagogui svarbu iš anksto pajausti, ar tokia pagarba bus nuoširdi ir nuolatinė.

 



Panašūs įrašai

2016 / 07 / 04
Investicija į save: ką, kaip ir kodėl?
2016 / 05 / 16
Ar darbo keitimas tampa įpročiu?
2015 / 12 / 22
Patarimai darbuotojams: kaip derėtis dėl atlyginimo