Vadybininko profesija: „Svarbiau ne IQ, o emocinis intelektas“

2016-04-12

Vadybininko profesija Lietuvos rinkoje bene dažniausiai aptarinėjama. Deja, ne visada iš gerosios pusės. Gausu stereotipiškų pasisakymų, kaip antai „pilna vadybininkų, neturėsi darbo“, „kiekvienas mūsų šalyje vadybininkas“. Kaip yra iš tiesų? Ką šia tema kalba jaunų žmonių istorijos?

 

Iš Radviliškio kilęs ir Vilniuje gyvenantis Audrius Morkis įstojo mokytis verslo vadybos, vėliau baigė magistro studijas, įsidarbino pagal specialybę. Šiandien, būdamas 31 metų, gali didžiuotis net 10 metų patirtimi vadybininko pozicijoje. Audrius pabuvojo trijose skirtingose organizacijose, tačiau paskutinėje, tarptautinėje kompanijoje, leidžia jau aštuntus metus ir akivaizdu, kad toks stažas – gebėjimo būti ypatingu darbuotoju darbo vaisius. „Turi būti unikalus, kažkuo išskirtinis, kad galėtum išlikti šioje įnirtingoje ir nuolat besikeičiančioje rinkoje“, – sako specialistas, paminėdamas, kad kliento praradimas yra viena iš sunkiausių situacijų ne tik vadybininko karjeroje, bet ir organizacijos gyvenime.

Kaip atrodo vadybininko diena darbe?

Nei darbe, nei gyvenime optimizmo nestokojantis vadybininkas, paprašytas papasakoti, kaip atrodo jo darbo diena, smulkiai išdėsto dienotvarkę: „Kaip ir daugelyje organizacijų, darbo diena prasideda 8 val. ir oficialiai baigiasi 17 val., tačiau, priklausomai nuo susitarimo su vadovu ir organizacijos kultūros, – į darbo laiką žiūrima lanksčiai, nes dienos pabaigoje svarbiausias yra rezultatas. Diena prasideda nuo dienotvarkės peržiūros, darbų suplanavimo. Didžiąją dienos dalį sudaro susitikimai, skambučiai, susirašinėjimas el. paštu su klientais ar partneriais ir su kitais organizacijos žmonėmis. Darbai, kaip ir visur, būna patys įvairiausi – svarbūs, nesvarbūs, skubūs ar neskubūs. Todėl svarbu teisingai susiplanuoti dieną, savaitę, mėnesį, kad spėtume visus darbus atlikti tada, kai reikia“.

 

Asmeninė erdvė darbe – ar ji egzistuoja vadybininkui?

Paprašytas papasakoti apie asmeninę darbo erdvę, vadybininkas šypsodamasis atsako, kad tai yra maždaug 1 kv. metras aplink darbo stalą, kuris dažniausiai būna pilnas popierių – vyrauja kūrybinė netvarka. Anot Audriaus, kadangi dažnai darbas vyksta už derybų stalo, darbinė erdvė yra ten, kur ją susikuri. Asmeninės savybės, kaip teigia pašnekovas, yra daug svarbesnės nei fizinė erdvė darbui atlikti. Audriaus patirtis leidžia teigti, kad norint tapti geru vadybinku, yra itin reikalingos tokios savybės, kaip komunikabilumas, santykių kūrimo iš išlaikymo gebėjimas, nes bendraujama su daugybe skirtingų žmonių, turinčių skirtingų poreikių ir lūkesčių.

 

Ar vadybininkas turi būti kūrybiškas?

Audrius sako, kad labai svarbus yra kūrybingumas: „Netgi sakyčiau, jog svarbiau ne IQ,  o emocinis intelektas“. Kadangi vadybininko darbas yra absoliučiai dinamiškas ir nuolat lydi netipinės situacijos, svarbus yra gebėjimas be panikos ieškoti sprendimo. Nors Audrius akcentuoja dinamiškumą, primena, kad laiko planavimas čia irgi svarbus kokybiško darbo faktorius, padedantis išvengti vėlavimų į susitikimus. Taip pat, nepaisant įgaliojimų priimti tam tikrus sprendimus savarankiškai, svarbu suprasti, kad vadybininko darbo esmė paremta komandiniu darbu: „Čia yra svarbi sinergija tarp skirtinų padalinių ir atsakomybių pasidalinimas. Vadybininkas dirba priekinėje „linijoje“, t.y. – bendrauja su klientais ar partneriais, o už jo yra didelė komanda, kuri gamina produktą, kuruoja tam tikrus procesus“.

Kas negali būti vadybininku?

Paklaustas apie tai, kokiam žmogui vadybininko darbas gali netikti, Audrius atsako paprastai: „Jei žmogui nejauku pakelti ragelį ir paskambinti nepažįstamajam  – tuomet šis darbas ne jam. Tačiau nepabandęs – nesužinosi. Galbūt nejaukus tik pirmas skambutis“. Iš tiesų, anot Audriaus, kad šiame darbe pavyktų pasiekti rezultatų, yra svarbus nustatytas tikslas ir kryptingas jo siekimas, kuris vėliau gali išaugti į pareigų kilimą, o tai kiekvienoje organizacijoje priklauso nuo skirtingų faktorių.

 

Charizmatiškasis vadybinkas pritaria, kad teorija dažnai skiriasi nuo praktikos, todėl rekomenduoja ne tik pirmąsias žinias įgyti studijuojant, bet ir naudotis šiuolaikinių organizacijų sukurtomis galimybėmis – praktika, kurios metu galima pažinti organizaciją iš vidaus, stebėti ten dirbančius specialistus bei pabandyti atlikti tam tikras užduotis. „Sakoma, kad lengviausia išmokti plaukti yra tada, kai įkrenti į vandenį. Pats geriausias mokytojas yra laikas, kai padarai klaidų, iš kurių pasimokai, gauni kritikos ir pagyrimų, kurie padeda suvokti individualią patirtį. Tą suprantu ir lygiai taip pat žinau, kad jeigu nebūčiau viso to patyręs, nebūčiau tapęs geru savo srities specialistu“, – savo mintimis apie praktikos būtinumą ir klaidų naudą atvirai dalijasi vadybininkas Audrius Morkis.

Akivaizdu, kad gausi stereotipų vadybininko specialybė yra perspektyvi, tik svarbu išsaugoti reprezentatyvų vadybininko įvaizdį. O jo išsaugojimui daug įtakos turi tobulėjimas komunikacijos srityje ir gebėjimas atsakingai dirbti dinamiškoje aplinkoje.

 

Straipsnį parengė Algimantė Griciūtė



Panašūs įrašai

2016 / 05 / 13
Geras darbas dabar ar svajonių darbas ateityje – kurį pasirinkti?
2015 / 12 / 22
Verslo iniciatyvos – būdas mažinti jaunimo nedarbą
2015 / 12 / 22
25 originaliausi 2013 metų darbo pokalbių klausimai