Apie studentų bedarbystę. Autorius - Tautvydas Marčiulaitis

2015-12-15

Vargšai bedarbiai studentai. Tiek Lietuvoje, tiek Europoje nedarbo lygis jaunų žmonių tarpe yra labai aukštas ir dažnai siekia 20 ar net daugiau procentų. Paprastai – kas ketvirtas ar penktas jaunas žmogus neturi darbo. Žinau, lyginant Lietuvos situaciją reikia ją lyginti su Vokietijos, Šveicarijos ar Skandinavijos. Rumunija ar Graikija mums ne lygis.

Tad aš iš viso nelyginsiu. Skaičius galite susirasti patys, interpretuoti juos lengva. Geriau panagrinėkime priežastis ir galimus sprendimo variantus.

Pirma problema yra Lietuvos universitetų skaičius. Turime per daug universitetų ir per daug universitetų absolventų. Dalis universitetų turėtų prarasti valstybinį statusą ir įgyti galimybę veikti privačiai. Kita dalis turėtų gauti kolegijos statusą. Finansavimą derėtų dar padidinti ir skirti likusiems laisviems universitetams. Taip būtų galima kelti tiek universitetų, tiek pačių studentų kokybės lygį. Lietuvai pilnai užtektų 3-5 valstybės išlaikomų universitetų.

 

Susijęs straipsnis: Verslo iniciatyvos – būdas mažinti jaunimo nedarbą

 

Elementaru, jog dėstytojams mokant žmoniškus atlyginimus atsiras ir paskatinimas siekti karjeros akademinėje sferoje. Be to, būtų galima modernizuoti dabartinius universitetus, gerinti studentų gyvenimo kokybę, o geriausiems ir mokėti žmoniškas stipendijas. Kad ir kaip banalu, tačiau pinigai visuomet yra puiki pradinė motyvacija.

Dar viena tokios pertvarkos pasekmė – diferenciavimas. Dalis įmonių ieško žmonių iš kolegijų, dalis iš universitetų. Šiuo metu Lietuvoje nusistatęs labai nelogiškas požiūris, jog universitetai yra geriau negu kolegijos. Ne. Universitetai skirti labiau teorinėms žinioms, kurios veda prie naujų atradimų teoretiniame lygmenyje. Kolegijos turėtų apmokyti teoretinius išvedžiojimus įgyvendinti praktikoje. Realybėje, vieni žmonės yra gabesni teorijai, kiti praktikai. Todėl ir sistema turėtų veikti būtent pagal tokį modelį. O ne įsitikinimais paremtais išvedžiojimais.

Kita problema yra nesugebėjimas susibendrauti. Universitetai gana sunkiai bendradarbiauja su darbdaviais. Tačiau šioje vietoje labai kaltinti negalima nei vienos pusės. Valdžia nesuteikia pakankamai iniciatyvų verslui priimti tik universitetą baigusius moksleivius, kurie neturi darbo patirties.

Įsivaizduokime elementarią schemą. Valdžia suteikia mokestinių lengvatų už kiekvieną privačiame sektoriuje įdarbintą studentą, kuris per paskutinius 2 metus baigė universitetą Lietuvoje. Sutartis turėtų būti pasirašoma metams ar dviems. Prie to galima būtų ir dotuoti dalį tokio darbuotojo atlyginimo. Sakote, kad baisūs Lietuvos verslinkai pradės sukčiauti. Rimbo ir meduolio principas. Už fiktyvų įdarbinimą ar darbuotoją, gaunantį lengvatas ir priedus, tačiau neatitinkantį kriterijų, įmonė privalėtų sumokėti tiek, kiek valstybė ruošėsi padengti per su tuo darbuotoju sutartyje numatytą laiką. Nesvarbu, kiek darbuotojas jau išdirbo.

Tas pats ir su darbo patirtimi. Tiek universitetai, tiek įmonės turėtų skatinti ir motyvuoti studentus atlikti neapmokamas ar menkai apmokamas praktikas vasaros metu. Žinoma, būtų nuostabu priimti užsienio valstybių praktiką, kai studentas praktikantas gauna daugiau ar mažiau vidutinį atlyginimą. Bet per daug norėti nereikia. Pradžiai derėtų skatinti darbdavius kurti praktikos galimybes, o studentus motyvuoti vasarai važiuoti ne į Ispaniją braškių rinkti, o padirbėti įmonėje ir žengti dar vieną žingsnį link rimtos karjeros.

Dar vienas labai liūdinantis faktas yra valdžios neįgalumas skatinti nišinių sektorių, kuriuose mes esame geresni už likusį pasaulį. Bio ar nano technologijos, IT, tikslieji mokslai. Lietuviai tai daro geriau už didžiąją dalį pasaulio. Tačiau vietoje milžiniškų dotacijų ir skatinimo vystyti šias sferas, mieliau pinigus atiduodame žemdirbiams ar pensininkams. Taip, buvome prieš šimtą metų žemdirbių šalis. Bet dabar turime pakankamai žmonių, sugebančių vystyti moderniausias technologijas. Tad gal jau būtų laikas perrikiuoti prioritetus?

Kažkodėl Tėvynės studentai vis dar šventai tiki: jei nori daug pinigų, reikia būti ekonomistu, politiku arba teisininku. Tačiau tai yra visiškai neveikianti koncepcija. Šiuo metu didžiausia paklausa yra IT, matematikams ir fizikams. Ir mes šiose sferose, kaip jau minėjau, esame geriausi. Deja, kol valdžia nesusivokia finansuoti šių sektorių, o moksleiviams niekas neaiškina trivialių tiesų apie pasaulį – turime masę negabių teisininkų, ekonomistų, buhalterių ir politikų. Kurie mokslo kryptį pasirinko, nes norjiu daug pynygū. Ir dažniausiai yra absoliučiai niekam netinkami.

Iš šios problemos galime pereiti prie pačių studentų mentaliteto. Ne kartą teko matyti straipsnius ar šiaip pasisakymus, kad aukštasis nieko nereiškia ir darbo vis tiek neįmanoma gauti. Šiuos žodžius dažniausiai seka pavirkavimai apie prie mokslų praleistas valandas ir gerus pažymius.

Pirmiausia, jei nesi išsiuntęs bent kelių šimtų CV – atgal prie interneto. Susisiekus su 10 darbdavių, kuomet visiškai neišsiskiri iš minios, verkti apie tai, jog sunku gauti darbą jau yra protinio atsilikimo požymis. Tad asmeninio nedarbo priežastis gali būti būtent tokia.

Imant bendrai, jei esi vidutiniokas, kuris studijų metu nieko nesiekė ir nieko neveikė, nors ir gavo pakankamai gerus pažymius, tu nebūsi niekam įdomus. Reikia išsiskirti.

Ir nereikia pasakoti, jog niekas nesuteikia galimybių, nėra laiko ar panašių nesąmonių. Galimybės mėtosi po kojomis, reikia tik pasilenkti ir pakelti. Kas liečia laiką, tai gal vietoje 3 serialų ir 2 filmų per vakarą, būtų visai įmanoma kelias valandas skirti produktyviai veiklai?

Dėl laiko plėstis tikrai nėra prasmės, bet apie galimybes galima pašnekėti ir plačiau. Tarkime studijuojate matematiką. Taip, praktinį darbą studijų metu tokiam studentui gauti nėra lengva. Bet visuomet galima pamokyti mažiau išmanančius studentus ar moksleivius. Lygiai taip pat galima sukurti paskaitų ciklą ir jį įkelti į asmeninį tinklaraštį. Įmanoma ir pabandyti pritaikyti žinias praktikoje ir kurti modelius, skirtus apibrėžti vienam ar kitam realaus gyvenimo aspektui. Juos pristatyti dėstytojams. Arba dar geriau, pabandyti susitarti su įmone, jog nemokamai sukursite matematinį modelį tam tikrai jų problemai spręsti.

IT studentai tokių problemų iš vis turėti negali.

Teisės ar ekonomikos studentai visuomet gali siūlyti savo idėjas ir apie jas rašyti visuomenei. Ir taip toliau. Visų specialybių studentai gali surasti kaip pasauliui parodyti, jog jie yra geresni už kitus.

Tai yra taip vadinamo brand equity kūrimas. Tik brand‘u turėtų būti jūsų asmenybė, vardas ir pavardė. Priėjimą prie resursų turi visi. Internetas, spauda, kontaktai – viskas pasiekiama turint noro. Todėl to nedarant pasiteisinimų nėra ir būti negali. Tik noro ir motyvacijos trūkumas, dėl ko galima kaltinti tik save patį.

Motyvacija ateina tuomet, kai darbas ar studijos teikia malonumą. Kuomet pasirinkta sfera nėra pagrindžiama noru daug pinigų turėti. Noras kažką daryti visuomet motyvuoja žymiai labiau, nei noras iš to uždirbti. O pinigai su laiku ateina savaime. Jei darai tai, ką nori ir tau tai teikia malonumą – palaipsniui tapsi srities lyderiu. Tuomet ir pinigai ateis. Pinigai yra tik pasekmė. Pasekmės tikslais būti neturėtų.

Šiek tiek apie motyvaciją, asmeninio brand‘o gamybą ir galimybę dirbti tai, ką nori jums plačiau pakalbės Gary Vaynerchuk. Labai puikią šio e-commerce genijaus kalbą galima surasti TED.com tinklalapyje. Viena mėgstamiausių mano TED kalbų. Do what you love, no excuses!

Autorius Tautvydas Marčiulaitis.



Panašūs įrašai

2021 / 03 / 25
Panašūs kaip broliai: talentų pritraukimas ir pardavimai
2020 / 12 / 01
3 lengvi būdai džiaugtis gyvenimu
2021 / 03 / 12
Darbo pokalbis: turėk klausimų!