40 – ies ir vis dar pas mamą

2021-07-05

Lietuvišką studentą visuomeniniame transporte – tiek miesto, tiek tarpmiestiniame – atpažinsi ne tik iš jauno veido ir nuo pasiruošimo sesijai patamsėjusių paakių, bet ir rankoje laikomo milžiniško krepšio ar lagamino. Pastarasis yra vienodo dydžio, nesvarbu, ar išvykstama, ar grįžtama. Namo jaunuoliai veža nešvarius skalbinius ir tuščius stiklainius, o atgal – švarią patalynę, rūbus ir mamos paruoštus maltinius. Žinoma, tai prideda žavesio studentiškiems metams, tačiau kai užsitęsia ir po studijų – tampa labiau apgailėtina nei žavu.

O kur dar suaugusieji ir šeimas sukūrusieji „vaikai“, įsikuriantys tėvų namuose ar neatsisakantys jų ištiestos šimtinės norimam pirkiniui. Pastarieji, paraginti atsakingiau žiūrėti į tėvų paramą, tik numoja ranka: „Bet juk ji – mama!“.

Stebėtis nebūtų kuo, jei žvilgtelėtume į tyrimus ir apklausas, kurie rodo, jog 2 iš 5 tėvų su savo atžalomis mieliau kalbasi apie narkotikus ir alkoholį nei pinigus, o 3 iš 10 tėvų jaučiasi labiau pasiruošę su atžalomis kalbėti apie lytinius santykius nei apie šeimos finansus. Tad, nieko keisto, jog tėvų finansinę paramą vaikai priima kaip natūralią duotybę.

Tuo tarpu psichologai sako, kad tėvai paprastai finansiškai ir morališkai „paleidžia“ vaikus, kai jiems sukanka 30-35 metai. Iki tol tam tikru periodiškumu atlikdami finansines injekcijas, jie jaučia turį teisę į sprendimus atžalų gyvenime. Be to, tokiu būdu tarsi perka vaikus ir jų laiką, mat nesąmoningai įpareigoja jiems paskambinti, grįžti namo per visas šventes ir t.t.

Mes patys praėjusių metų pavasarį atlikome beveik 10 tūkst. Lietuvos aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentų apklausą, kuri parodė, kad 80 proc. jų pagrindines pajamas gauna iš tėvų. Ir tai yra natūralu, nes studento pagrindinis darbas yra mokymasis. Tačiau apklausos metu gauti atsakymai apie tai, kaip jaunuoliai supranta tėvų paramą, neturėtų tapti „natūraliais“. Toli gražu ne kiekvienas galėjo įvardinti, kokią pinigų sumą per mėnesį jam duoda tėvai. O juk šis klausimas lygiavertis situacijai, kai dirbančiojo paklaustume, koks jo atlyginimas. Tuomet jau nenustebino, kai paprašyti įvardyti ir išskaidyti savo išlaidas, dauguma studentų visiškai susipainiojo. Vieni nieko nerašė, kiti – braukė, taisė, bandydami sutilpti į sumą, kurią nurodė prie pajamų, ir pan.

Tačiau pačių studentų tokia situacija negąsdina ir jie mielai šildytųsi „po tėvų sparneliu“ neribotą laiką. Pasiteiravę gyvenančiųjų su tėvais, „kokį atlyginimą (į rankas) gaudami ryžtumėtės išsikraustyti iš tėvų namų“, gavome daug tokių atsakymų kaip „10 tūkst. litų“, „niekada“, „nė už ką“, „kol laikys, tol gyvensiu“ ir t.t. Ir išties, sunku įsivaizduoti, kad tėvai savo atžalai lieptų išsikraustyti – veikiau visad suras kaip pateisinti situaciją ar savo vaiką. Bet jei tai atžalai jau 40 metų, gal vis dėlto vertėtų? Jei ne pradėti savarankišką gyvenimą, tai bent tapti lygiaverčiu būsto gyventoju, kuris moka dalį nuomos/paskolos įmokos, komunalinių paslaugų, prisiima dalį buities darbų.

Galima mėginti tokį šeimos modelį pateisinti sakant, jog jaunos šeimos ar jauno žmogaus poreikiai yra daug didesni nei pagyvenusių tėvų, jog pastarieji yra viskuo apsirūpinę, o jaunuoliui viską reikia įsigyti dabar. Na, o jei dar pridėtume „neregėto masto“ jaunimo nedarbą, atrodytų, jog mamos kepti maltiniai – vienintelė išeitis išgyventi. Tačiau reali situacija dažniau liudija, kad tai ne racionalus finansinis sprendimas, o emocinis ir giliai įsišaknijęs įprotis. Tai patvirtina ir „PZU Lietuva“ užsakymu atlikta apklausa, kurios duomenimis, beveik pusė Lietuvos gyventojų, net nesvarbu, kokio dydžio pajamas gaunančių, finansiškai remia savo suaugusius vaikus. Ir nemaža dalis tėvų, ypač gyvenančių mažesniuose miestuose, pasiryžę tai daryti „tiek, kiek reikės“.

Pastaraisiais metais jauno žmogaus nedarbą ar nedideles pajamas labai populiaru teisinti savęs paieškomis, o nepamatuota tėvų parama sudaro galimybes savęs ieškoti nesirūpinant vakariene. Bet gal paieškos pavyktų daug greičiau, jei kartais sugurgtų skrandis? Galų gale, nuolatinis darbas niekaip netrukdo gilinimuisi į save ar savęs pažinimui, gal netgi priešingai – padeda. Juk A. Maslow poreikių hierarchijos piramidė aiškina,  kad siekis būti pripažintam, saviraiškos poreikis atsiranda tik tuomet, kai patenkinti pirminiai poreikiai – fiziologiniai ir saugumo. Kad ir kaip tėvai norėtų padėti vaikams išvengti klaidų, nereiktų šių pakopų peršokti už juos. Klaidos skatina mokytis ir, deja, dažniausiai mokomės iš savų, o ne svetimų klaidų.

Nenorėčiau, jog suprastumėte klaidingai – šiame komentare aš ne apie gabalėlį torto ar kulšelę kalakuto nuo šventinio stalo išsiskirsant iš tėvų namų. Ir ne apie nepilnametes ar besimokančias atžalas. Galų gale padėti savo artimui, tuo labiau vaikui, yra tėvų pareiga, tačiau labai svarbu nubrėžti pagalbos ribas. Kitu atveju, finansinės tėvų injekcijos neskatina vaikų finansinio savarankiškumo ir atsakomybės už savo sprendimus gyvenime.

Norint, kad jaunosios kartos nereikėtų išlaikyti „iki pensijos“, tėvų parama turėtų veikti tik kaip „greitoji pagalba“: jei pacientas yra kritinės būklės – bėdos su sveikata, mokslais ar kita nelaimė – greitoji pagalba atskuba, tačiau visais kitais atvejais teikia tik rekomendacijas ir pas jį nevyksta. Kitu atveju, nepamatuotas suaugusių vaikų ir nepilnamečių finansinis rėmimas daro žalą abiems pusėms. Tėvai neskiriantys adekvataus indėlio savo pačių gyvenimui, mažina savo poreikius ir negali užsitikrinti sotesnės pensijos, tuo tarpu vaikai neugdo finansų valdymo įgūdžių, savarankiškumo ir atsakomybės už savo gyvenimą ir sprendimus. O juk šie įgūdžiai itin pravers, kai tėvai „pakišti pagalvės“ nebegalės.

Autorius Deimantė Urbonaitė, „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertė.

 



Panašūs įrašai

2020 / 10 / 15
5 svarbiausios darbo skelbimo kūrimo taisyklės
2021 / 02 / 23
7 klausimai, kuriuos reiktų užduoti sau, jei galvojate pakeisti karjerą per COVID-19
2016 / 01 / 13
5 būdai, kuriais naudodamiesi, sėkmingi žmonės kasdien tampa vis inovatyvesni